Duonos padauginimo stebuklas yra vienas iš reikšmingiausių įvykių Evangelijose, turintis gilią dvasinę prasmę. Šis įvykis aprašomas visose keturiose Evangelijose (Mato, Morkaus, Luko ir Jono), o tai rodo jo svarbą ankstyvajai krikščionių bendruomenei. Istorija pasakoja apie tai, kaip Jėzus pamaitino didžiulę minią žmonių su vos keliais kepalėliais duonos ir žuvimis. Šis stebuklas ne tik atskleidžia Jėzaus galią, bet ir turi gilesnę simbolinę reikšmę, susijusią su Eucharistija ir Dievo rūpesčiu žmonėmis. Be to, šis įvykis neatsiejamas ir nuo kasdienės duonos, jos kokybės ir poveikio mūsų sveikatai, kas taip pat yra svarbi šiuolaikinio žmogaus gyvenimo dalis.
Biblinis Kontekstas ir Aprašymas
Savo viešosios veiklos metu, skelbdamas Evangeliją minoms, Jėzus labai intensyviai dirbo. Tačiau jam teko neretai sustoti, padaryti pauzes, pasiekus kokią nors mėgiamą dykvietę ne tik ilgiau melstis savo Tėvui, bet ir pailsėti bei atsipalaiduoti su apaštalais. Išgirdęs žinią apie Jono Krikštytojo nužudymą, Jėzus tikriausiai manė, kad dvasinis poilsis bei padrąsinimas bus reikalingas mokiniams norint juos paguosti ir padėti atsigauti po tokio tragiško ir sukrečiančio įvykio. Ir todėl jis siūlė jiems „pailsėti“, nuplaukti kartu į dykvietę, į vienumą. Tačiau minios greit tai sužinojo, ir didelis žmonių būrys atbėgo žemės keliais į vietą, kur Jėzus turėjo išlipti. Žmones troškote girdėti Viešpaties dėstomus su autoritetu ir švelnumu pamokymus, jie troško išgydymo nuo ligų ir išvadavimo nuo vargų ir nuodėmių. Matydamas daugybę žmonių, Jėzus pasigailėjo jų, nes jie buvo kaip avys be piemens. Pakeisdamas savo planus, Jėzus ėmė juos gydyti ir ilgai mokyti.
Evangelijose aprašomi du skirtingi duonos padauginimo stebuklai. Vienas įvyko Galilėjoje, kur Jėzus pamaitino penkis tūkstančius žmonių penkiais kepalėliais duonos ir dviem žuvimis. Kitas stebuklas įvyko pagonių žemėse, kur Jėzus pamaitino keturis tūkstančius žmonių septyniais kepalėliais duonos ir keliomis žuvelėmis. Šie stebuklai įvyko, kai Jėzus matė dideles minias žmonių, kurie sekė jį ir neturėjo ko valgyti. Jam pagailo žmonių, nes jie buvo alkani ir pavargę.
Štai kaip vienas iš evangelistų aprašo antrąjį duonos padauginimą:
„Iš ten išėjęs, Jėzus atvyko prie Galilėjos ežero. Jis užkopė ant kalno ir atsisėdo. Prie jo susirinko didžiulė minia, kuri atsigabeno su savimi raišų, luošų, aklų, nebylių ir daugel kitokių. Žmonės suguldė juos prie Jėzaus kojų, o jis išgydė juos. Minia stebėjosi, matydama nebylius kalbančius, luošius pasveikstančius, raišius tiesiai vaikščiojančius ir akluosius reginčius. Ir garbino žmonės Izraelio Dievą. Susišaukęs mokinius, Jėzus tarė: „Gaila man minios, nes jau tris dienas žmonės pasilieka su manimi ir neturi ko valgyti. Aš nenoriu paleisti jų alkanų, kad nenusilptų kelyje.“ Mokiniai jam atsakė: „Iš kur mums imti dykumoje tiek duonos, kad galėtume pasotinti šitokią minią?“ Jėzus paklausė: „Kiek turite duonos?“ Jie atsakė: „Septynis kepaliukus ir kelias žuveles.“ Jis liepė žmonėms susėsti ant žemės. Tada paėmė septynis duonos kepaliukus ir žuvis, sukalbėjo padėkos maldą, laužė ir davė mokiniams, o mokiniai žmonėms. Visi valgė ir pasisotino. Ir surinko nulikusius kąsnelius, iš viso septynis pilnus krepšius.“ (Mt 15, 29-38)
Atrodo, kad visai sugadintas apaštalų poilsis su Viešpačiu. Dabar, nori jie to, ar ne, negali atsisakyti padėti savo mokytojui šiame nenumatytame tarnavime. Tačiau atėjus vakarui jie ėmė jausti, kad to gana. Jie pasiūlė greitai atleisti minias, kad kiekvienas galėtų nupirkti sau netoli esančiuose kaimuose maisto vakarienei. Tuo tarpu, apaštalai tikėjosi, kad patys galėtų atskirai su Jėzumi ramiai pavalgyti penkis kepaliukus duonos ir dvi žuvis, kurias jie buvo atsinešę kelionei. Šis siūlymas žmogišku požiūriu gali atrodyti sumanus. Nors apaštalų troškimas praleisti laiką vienumoje su Kristumi buvo iš esmės geras, jų požiūris dar buvo labai netobulas, žemiškas ir šiek tiek savanaudiškas. Bet Jėzus ketino kitaip spręsti vakarienės problemą.
Duonos padauginimas Evangelijose
Morkaus Evangelija
Morkaus Evangelijoje (Mk 6, 30-44) pasakojimas apie duonos padauginimą yra susijęs su apaštalų sugrįžimu po misijų kelionės. Jėzus, norėdamas suteikti jiems poilsio, pasitraukia su jais į nuošalią vietą. Tačiau minios žmonių seka paskui juos pėsčiomis. Jėzus, matydamas didžiulę minią, pasigaili jų ir pradeda mokyti. Dienai baigiantis, mokiniai siūlo paleisti žmones, kad jie galėtų nusipirkti maisto. Tačiau Jėzus sako: „Tai jūs duokite jiems valgyti“. Mokiniai nustebę atsako, kad jie turi tik penkis kepaliukus duonos ir dvi žuvis. Jėzus įsako susodinti žmones ant žalios vejos, paima duoną ir žuvis, pažvelgia į dangų, palaimina, laužo ir duoda mokiniams, kad jie išdalytų žmonėms. Visi pavalgo ir pasisotina, o mokiniai surenka dvylika pilnų pintinių likučių. Pasakojime pabrėžiama Jėzaus užuojauta ir rūpestis žmonių poreikiais.
Mato Evangelija
Mato Evangelijoje (Mt 14, 13-21) pasakojimas apie duonos padauginimą yra panašus į Morkaus, tačiau yra ir skirtumų. Šiame pasakojime Jėzus pasitraukia į dykvietę po Jono Krikštytojo mirties. Minia seka paskui jį, ir Jėzus išgydo jų ligonius. Atėjus vakarui, mokiniai siūlo paleisti žmones, kad jie galėtų nusipirkti maisto. Jėzus atsako: „Nėra reikalo jiems iš čia eiti. Jūs duokite jiems valgyti“. Mokiniai atsako, kad jie turi tik penkis kepaliukus duonos ir dvi žuvis. Jėzus įsako atnešti jam juos, palaimina, laužo ir duoda mokiniams, o tie dalija žmonėms. Visi pavalgo ir pasisotina, o mokiniai surenka dvylika pilnų pintinių likučių.
Luko Evangelija
Luko Evangelijoje (Lk 9, 10-17) pasakojimas apie duonos padauginimą taip pat yra susijęs su apaštalų sugrįžimu po misijų kelionės. Jėzus pasitraukia su jais į nuošalią vietą prie Betsaidos. Minia seka paskui juos, ir Jėzus priima juos ir kalba apie Dievo karalystę, bei gydo tuos, kuriems reikia išgydymo. Dienai baigiantis, mokiniai siūlo paleisti žmones, kad jie galėtų nusipirkti maisto. Jėzus atsako: „Jūs duokite jiems valgyti“. Mokiniai atsako, kad jie turi tik penkis kepaliukus duonos ir dvi žuvis, nebent jie eitų ir nupirktų maisto visai miniai. Jėzus įsako susodinti žmones būriais po penkiasdešimt. Jis paima penkis kepaliukus ir dvi žuvis, pažvelgia į dangų, palaimina, laužo ir duoda mokiniams, kad jie išdalytų žmonėms. Visi pavalgo ir pasisotina, o mokiniai surenka dvylika pilnų pintinių likučių.
Jono Evangelija
Jono Evangelijoje (Jn 6, 1-13) pasakojimas apie duonos padauginimą yra šiek tiek kitoks. Šiame pasakojime Jėzus nuvyksta anapus Galilėjos, arba Tiberiados, ežero. Didelė minia seka paskui jį, nes matė jo daromus stebuklus gydant ligonius. Jėzus užkopia į kalną ir atsisėda su savo mokiniais. Jis pastebi didžiulę minią ir klausia Pilypo, kur jie galėtų nusipirkti duonos, kad pamaitintų žmones. Pilypas atsako, kad už du šimtus denarų neužtektų duonos, kad kiekvienas gautų bent po gabalėlį. Vienas iš mokinių, Andriejus, sako, kad yra berniukas, kuris turi penkis miežinės duonos kepaliukus ir dvi žuvis, bet tai nieko nereiškia tokiai miniai. Jėzus įsako susodinti žmones. Tada Jėzus paima duoną, sukalba padėkos maldą ir duoda išdalyti visiems sėdintiems; taip pat ir žuvų, kiek kas norėjo. Kai žmonės pavalgė, jis pasako mokiniams: „Surinkite likučius, kad niekas nepražūtų“. Jie surenka dvylika pintinių likučių. Jono Evangelijoje pabrėžiamas Jėzaus dieviškumas ir jo galia aprūpinti žmones. Šiame pasakojime taip pat atsiranda eucharistinė tema, kai Jėzus laužia duoną ir duoda ją mokiniams, panašiai kaip Paskutinės vakarienės metu.
Archeologai, kasinėjantys prie Galilėjos jūros, galimai aptiko vietą, kurioje, kaip pasakoja Biblija, Jėzus stebuklingai pamaitino penkių tūkstančių žmonių minią, naudodamas tik penkis kepalus duonos ir dvi žuvis. Toks teiginys apie legendinės vietos suradimą grindžiamas Haifos universiteto mokslininkų atliktais atradimais. Kasinėdami Bizantijos laikų „Sudegusią bažnyčią“ Hipposo nacionaliniame parke (bažnyčia taip vadinama todėl, kad ji buvo viena iš septynių bažnyčių, sunaikintų per Sasanijos užkariavimą 614 m. Remiantis evangelija pagal Morkų, Jėzus ir jo mokiniai po Jono Krikštytojo mirties išvyko į „negyvenamą vietą“ Galilėjos regione, kad pailsėtų (Mk 6:31). Vieta turėjo būti gana arti Galilėjos jūros kranto, nes jie ten pateko valtimi.
Stebuklo Prasmė ir Interpretacijos
Duonos padauginimo stebuklas turi gilią teologinę reikšmę. Visų pirma, jis atskleidžia Jėzaus dievišką galią. Jėzus, kaip Dievo Sūnus, turi galią daryti stebuklus ir patenkinti žmonių poreikius. O matydamas minias Jėzus pasigailėjo jų, jo širdis buvo apimtas gailestingumo. Jis tada prisiminė tą gailestingumą, kuris skatino jį tapti kūnu ir gyventi mūsų tarpe, tą gailestingumą, dėl kuriuo jis paaukos savo kūną už pasaulio gyvybę Paskutinės vakarienės metu ir ant kryžiaus. Štai kodėl, minioms paskelbęs Dievo žodį, išgydęs jų ligas, Jėzus nori pamaitinti žmones ir jiems duoti būsimojo savo meilės, savo eucharistijos sakramento, ženklą. Duonos padauginimo evangelijoje yra aiškus eucharistijos pranašavimas ir apreiškimas. Jo vienintelis motyvas yra Dievo meilė, Dievo gailestingumas.
Antra, šis stebuklas parodo Jėzaus gailestingumą ir meilę žmonėms. Šv. Jonas duonos padauginimą sieja su Jėzaus pažadu duoti žmonėms kitokios duonos, apie kurią iki tol dar nebuvo kalbėjęs. Bet jau netrukus duona taps Kristaus kūnu, ir jo sekėjai valgydami šią duoną jungsis su Kristumi. Evangelijoje užrašytas duonos padauginimo stebuklas - tai ne vien Jėzaus dieviškos galios ženklas, bet ir proga prabilti apie kitokią duoną. Duonos padauginimas sukėlė žydų tautos vaikų širdyse įvairių išgyvenimų. Vieni gal prisiminė maną, kurią protėviai valgė dykumoje, kiti džiaugdamiesi tokiu nuostabiu karaliumi ėmė prašyti: „Viešpatie, duok visuomet mums tos duonos” (Jn 6, 34). Tuo tarpu Jėzus šiuo stebuklu rengė tautą valgyti kitokią duoną, kuri tapo visos Bažnyčios gyvastimi.
Trečia, duonos padauginimas yra laikomas Eucharistijos pirmavaizdžiu. Eucharistija yra sakramentas, kuriame tikintieji priima Kristaus kūną ir kraują duonos ir vyno pavidalu. Šis sakramentas yra Jėzaus meilės ir aukos priminimas, taip pat būdas susivienyti su Kristumi ir jo Bažnyčia. Padaugindamas duoną ir liepdamas mokinimas ją dalyti žmonėms, Jėzus pateikia apaštalams ir dvigubą pamoką. Viena vertus, jis skatino juos neprisirišti prie net reikalingiausių žemiškų dalykų, bet visuose atvejuose pasitikėti dangiškojo Tėvo atvaizda. Kita vertus, jis ėmė palaipsniui juos vesti į eucharistijos slėpinio tarnavimo dinamiką. Jie turės ruošti kitus tinkamai priimti Viešpaties kūną ir kraują, dalyti eucharistiją žmonėmis ir pagarbiai saugoti palaimintosios duonos likučius ateičiai.
Mokiniai abejojo Eucharistija. O jūs?
Gal atlikdamas duonos padauginimo stebuklą Kristus buvo prisiminęs savo motinos prašymą Kanos vestuvėse, kai žmonės nebeturėjo vyno? Marijos prašymas visiškai skyrėsi nuo apaštalų siūlymo atleisti žmones, idant šie surastų sau duonos. Marija diskretiškai pristačiusi žmonių poreikius ir stoką Jėzui, netiesiogiai paskatino jį apreikšti iš anksto savo garbę ir išganymo slėpinį. Mat Marijos širdį jau buvo pilna jo Sūnaus velykinės meilės.
Po Prisikėlimo ir Žengimo į Dangų, pašlovintas Jėzaus kūnas pasieks visas pasaulio vietas, visas žmonijos ir Bažnyčios istorijos epochas. Kunigų, apaštalų įpėdinių tarnavimo dėka, Kristaus kūnas bus aukojamas ir priimamas kiekvieną kartą kai eucharistiją bus švenčiama. Šio tikro duonos padauginimo dėka, visi žmonės galės tapti Kristaus nariais, dalyvauti jo aukoje ir jo maldoje. Kiekvienas galės patirti savyje tą intymaus gyvenimo bendravimą su Kristumi ir jo Tėvu, bendravimą, kurį patirdavo apaštalai kai Jėzus kviesdavo juos pabūti su juo dykvietėse, vienumoje.
Duonos padauginimas kaip kvietimas dalintis
Šis stebuklas mums turėtų priminti vieną reikšmingą žmogaus dvasinio gyvenimo tiesą. Jėzus ne tiktai duoda, bet ir laukia, kad ir mes jam kai ką duotume. Evangelijoje skaitėme, kaip Andriejus Jėzui pranešė, kad yra vienas berniukas, „kuris turi penkis miežinės duonos kepaliukus ir dvi žuvis”. Kai Jėzui buvo paduota duona ir vynas, jis sukalbėjo padėkos maldą ir davė išdalyti visiems ten sėdintiems; taip pat žuvų, kiek kas norėjo”. Jėzus pagausino tai, ką žmonės jam pateikė. Prisiminkime kitą Jėzaus stebuklą - vyno padauginimą Galilėjos Kanoje. Vynas neatsirado iš nieko: indus reikėjo pripildyti vandens. Kai tai buvo padaryta, Jėzus pasakė: „Dabar semkite ir neškite stalo prievaizdui” (Jn 2, 8). Vanduo čia yra tarsi mūsų žmogiškų pastangų simbolis. Be Dievo palaimos mūsų pastangos panašios į žemėn susigeriantį vandenį. Paveskime savo pastangas Viešpačiui, kad jas palaimintų. Visa išganymo istorija yra Viešpaties gailestingumo darbas, bet mums patiems reikia parodyti gerą valią, savo norą bendrauti su Dievu. Eucharistinėje aukoje tikintieji atneša aukojimui duoną ir vyną. Tai graži ir prasminga mintis: mes atnešame Viešpačiui, ką turime, ir laukiame, kad tos mūsų dovanos būtų palaimintos, kad priimdami Komuniją gautume sielą stiprinančio maisto.
Evangelijos komentaro autorius - dr. Aurimas M. Juozaitis teigia, kad padauginimo scenos evangelijose mums labai aiškiai sako, kaip reikia elgtis, kad tas daugiau apimtų kuo daugiau žmonių. Jėzus ne tik pats daugina, bet ir įtraukia mokinius į šios daugybos dalybą: „ir davė mokiniams dalyti, ir tie padalijo miniai“ (Mk 8, 6c), kad pastarieji nepaliaujamai mokytųsi dalintis ir paliktų mums šio dalinimo mokymosi pavyzdį. Juk visi viską esame dovanai gavę, tad dovanai ir turime duoti (plg. Mt 10, 8).
Egzistuoja kažkokia paslaptinga dieviška taisyklė, kuri padaro, kad tada, kai „mano“ duona tampa „mūsų“ duona, įvyksta stebuklas. Badas nugalimas ne tada, kai galima prisivalgyti iki soties, bet tada, kai netgi ir neturėdamas labai daug, žmogus pasidalija tuo su kitais. Pasaulyje yra daug duonos ir ja pasidalijus, pakaktų visiems. Evangelija kalba apie pasidalijimą, apie nesibaigiančią duoną. Mes negalime suvokti, kaip įvyko stebuklas ir niekuomet to nesuprasime. Jis įvyko, ir žmonės, tai matydami, stebėjosi Viešpačiu. Aišku viena, kol žmonės perdavinėjo vieni kitiems duoną, ji buvo visų rankose.
Evangelistas Jonas Jėzaus veiksmus nusako trimis žodžiais: „Paėmė duoną, sukalbėjo padėkos maldą ir davė išdalyti“. Juos girdėdami tuojau pat prisimename Eucharistinę Auką, nes tokie patys žodžiais skamba ir Mišių konsekracijos metu, tačiau tai dar nebūtų visa Jėzaus mums atneštoji žinia. Tai kartu ir patvirtinimas, jog visas mūsų gyvenimas gali tapti sakramentu: paimti, dėkoti, dovanoti. Mes nesame visų daiktų valdovai. Jei tokiais save laikome, tuomet paniekiname tai, ką turime: orą, vandenį, žemę, duoną… Visa tai, su kuo susitinkame, kas nepriklauso mums, yra iš kitur gauta gyvenimo dovana, kurią privalome saugoti, taip, kaip stebuklingo padauginimo metu surinktus duonos likučius. Pasaulis turi savo šventumą, todėl niekas neturi pražūti. Mes mokomės priimti ir laiminti… žmones, duoną, Dievą, grožį, gyvenimą ir dalytis tuo. Priėmimas, palaiminimas, pasidalijimas - tai mumyse tekančios Evangelijos versmės, kurios atneša ir tikrąją laimę.
Praktinis Pritaikymas ir Duonos Reikšmė Šiandien
Ką mes galėtume šiandien Viešpačiui atnešti, kad jis parodytų mums savo malonės stebuklą? Didžiausias mūsų talentas - protas. Bet kokia nelaimė, kai žmogus protą naudoja ne tiesos paieškoms, kūrybai, bet kitiems išnaudoti, vagystėms, plėšikavimams, sukčiavimams. Kaip dažnai žmogus savo protą žaloja įvairiais nuodais. Viešpatie, iš tavęs gavau šią brangią dovaną, savo talentus, savo kūrybinę galią. Nuo kada prasidėjo mano smukimas? Gal tada, kai pritrūkau pinigų degtinei ar narkotikams? Pirma vagystė, pirmasis pasukčiavimas, pirma sąžinės graužatis. Užuot kėlęsis, vėl pasukau nuodėmės keliu. Kaip reikia, kad bent dalį savo talentų paskirtum Viešpačiui. Tai, ką mes Viešpačiui padarome, galima vadinti mūsų pasirengimu malonės veikimui. Deja, ne kartą jaučiamės visiški vargšai. Ką galėtume savo Viešpačiui pasiūlyti? Paguodai prisiminkime, kad visuomet turime itin gerų mainų galimybę. Sena legenda pasakoja, kaip šv. Jeronimas, 25 metus gyvenęs Jėzaus užgimimo grotoje, kartą sulaukė netikėto svečio. Jį aplankė kūdikėlis Jėzus. Kai šventasis susirūpinęs klausė, ką galėtų jam padovanoti, Jėzus atsakė: „Atiduok man savo nuodėmes”. Štai mums visiems vertingas patarimas. Bet kaip jas atiduoti? Vasarą važiuojame į kitas bažnyčias, dalyvaujame atlaidų šventėse. Labai malonu tokiomis progomis susitikti su pažįstamais. Bažnyčių klausyklose matome sėdinčius kunigus. Tačiau mums net neateina į galvą mintis stoti prie klausyklos, suskaičiuoti savo nuodėmes, išpažinti jas svetimam, gal net visai nepažįstamam kunigui. Bet pagalvok, ką už tai gautum! Po išpažinties tu artinsies prie altoriaus, priimsi didžiąją šv. Mišių dovaną, susivienysi su didžiuoju savo širdies draugu, kuris stebi tavo kreivus žingsnius ir laukia šio susitikimo. Atgaila ir Komunija - štai dvi mūsų tikėjimo kolonos.
Šio sekmadienio Evangelija kalba apie duonos padauginimą. Šis stebuklas įvyko todėl, kad vienas berniukas turėjo penkis miežinės duonos kepaliukus ir dvi žuvis. Viešpats padaugino tai, ką žmogus atnešė. Penki duonos kepalėliai. Šiandien prisiminkime penkis Bažnyčios įsakymus. Tebūna tai mūsų penki krikščioniškų pareigų kepalėliai. Atiduokime juos Viešpačiui. Kas Dievo, tebūna Dievui.
- Pirmasis Bažnyčios įsakymas - šventes švęsk! Šiuo metu Bažnyčioje yra tik keturios privalomos šventės: Kalėdos, Naujieji metai, Žolinė, Visi šventieji. Tai nedidelis kepalėlis.
- Antrasis Bažnyčios įsakymas - sekmadieniais ir šventadieniais dalyvauk šventosiose Mišiose! Šis duonos kepalėlis ypač vertingas: dalyvaudami Mišiose ir jose priimdami išganymo duoną „laimime amžinos garbės laidą”.
- Trečias - pasninkus pasninkauk. Šito reikalauja ne tiktai Bažnyčia, bet viso pasaulio gydytojai.
- Ketvirtas - velykinė Komunija. Telieka paklausti, ar dėl to visų sąžinės ramios.
- Penktasis - savo Bažnyčią pagal išgales paremk.
Duonos Įtaka Sveikatai
Nors duonos padauginimo stebuklas turi gilią dvasinę reikšmę, svarbu atkreipti dėmesį ir į kasdienės duonos, kaip fizinės mitybos šaltinio, svarbą ir jos poveikį mūsų sveikatai.
Ar duona gali būti nenaudinga sveikatai?
Žinoma, taip. Juk duonos rūšių yra daug, vienos palankesnės sveikatai, kitos ne, bet reikia suprasti, kad kiekvienas žmogus individualus ir reakcija į maisto produktus skirtinga. Pirma, daugeliui kylantis klausimas, kaip užauginti grūdai, ar naudotos sintetinės cheminės medžiagos, ar grūdai nebuvo užkrėsti pelėsiu ir pan. Šiuo atveju, mes kaip vartotojai negalime įtakoti auginimo sąlygų ir panaudojimo galimai neleistinų ar viršijančių normas sintetinių cheminių medžiagų kiekių. Rūpinkimės tuo, kuo galime t.y. stebėkime, kaip jaučiamės suvalgę vienos ar kitos rūšies duonos, nes tik mes patys geriausiai žinome, koks maistas mūsų sveikatai palankus. Pavyzdžiui, jei suvalgius duonos, ima pūsti pilvą, išberia ar sutrinka virškinimas, auga svoris ar slenka plaukai, ši rūšis tikrai ne mums. Tai nereiškia, visiškai nebegalima duonos valgyti. Tiesiog pamėginkime viso grūdo duoną be pridėtinių mielių. Mat viso grūdo sudėtinės dalys (endospermas, gemalas, luobelės), perdirbus (susmulkinus, sutrupinus, termiškai apdorojus) valytus sveikus grūdus, išlieka. Tad iš jų kepta duona sukelia ilgesnį sotumo jausmą, nesutrikdo virškinimo sistemos, turi daugiau vitaminų ir mineralinių medžiagų ir, svarbiausia, alergiškiems (pavyzdžiui, žiedadulkėms ar pieno produktams) žmonėms paprastai nesukelia pašalinių reakcijų. Tačiau esant glitimo netoleravimui ar alergijai nepadės ir viso grūdo kvietinių, ruginių ar spelta kviečių duona, tuomet reikia ieškoti duonos alternatyvų (kukurūzų trapučiai, ryžių duoniukai ir pan.). Antra, taip pat svarbu suvokti, koks duonos kiekis yra suvalgomas. Nors duona bus ir viso grūdo, bet jei žmogus vieno valgymo metu suvalgys pusę kepalo duonos, tai greičiausiai nemalonių reakcijų išvengti nepavyks. Trečia, reikia nepamiršti, su kuo mes duoną valgome. Galbūt mėgaujamės, kad ir viso grūdo duonos rieke, bet ant jos užtepta storas sviesto, tepaus riebalų mišinio ar margarino sluoksnis bei ant viršaus uždėta rūkytos dešros, deja, tai nėra vienas iš sveikatai naudingiausių pasirinkimų. Žinoma, jei valgoma viso grūdo duona su avokado užtepu ar nedideliu kiekiu sviesto, rukola ir maltomis sėklomis ar riešutais, tai sveikatai daug geresnis pasirinkimas. Ant duonos plonai užtepkite sviesto, užberkite smulkintų sezamo, kanapių, moliūgų sėklų, linų sėmenų ir turėsite skanų sumuštinį, praturtintą vertingomis maistinėmis medžiagomis.
Skrudinta duona, trapučiai bei duoniukai
Akrilamidai - tai dar viena kancerogeninė medžiaga, kelianti rimtą pavojų žmonių sveikatai ir yra ne tik skrudintose bulvytėse, bulvių traškučiuose, bet ir mūsų kasdieninėje duonoje. Jis susiformuoja vykstant reakcijai tarp amino rūgščių ir cukraus, paprastai maisto produktuose, turinčiuose krakmolo ir apdorojamuose aukštoje temperatūroje (virš 120 ºC). Dėl to nerekomenduojama valgyti apskrudusios duonos plutos, nes joje didelė šių kenksmingų medžiagų koncentracija (akrilamido kiekis gali būti 10 kartų didesnis nei minkštime). Akrilamido kiekis didėja per ilgai skrudinant duoną. Jei duonos pluta apskrudusi, apipjaustykite ir nevalgykite degėsių. Viso grūdo duoniukai, kurių sudedamosios dalys: viso grūdo ruginiai miltai, druska iki 1 g/100 gramų ir dar pagardinta sezamo sėklomis, - sveikatai tinkamesnis pasirinkimas. Kaip ir kukurūzų ar grikių trapučiai, galintys paįvairinti mitybą ir būti tinkami žmonėms, kurie alergiški glitimui.
Į kokius kriterijus reikia atsižvelgti renkantis duoną?
Prekybos centruose sveikatai palankesnė duona, gerai vertinama Europos komisijos ir populiari Skandinavijos šalyse, tai pažymėta simboliu „Rakto skylutė“. Tokios duonos sudėtis:
- ne mažiau kaip 30 proc., o ruginėje duonoje ne mažiau 35 proc. sausos produkto masės sudaro viso grūdo produktai,
- cukrų bendras kiekis ne didesnis nei 5 g/100 gramų,
- druskos kiekis ne didesnis nei 1 g/100 g, o ruginėje duonoje iki 1,2 g/100 gramų,
- riebalų ne daugiau kaip 7 g/ 100 gramų,
- skaidulinių medžiagų daugiau nei 5 g/100 gramų, o ruginėje daugiau nei 6 g/100 gramų.
O jei perkami trapučiai, duoniukai, džiūvėsėliai, reiktų atsižvelgti į šiuos kriterijus:
- ne mažiau kaip 50 proc. sausos masės sudaro viso grūdo produktai,
- riebalų ne daugiau kaip 7 g/100 gramų,
- iš viso cukrų ne daugiau kaip 5 g/100 gramų,
- druskos ne daugiau kaip 1 g/100 g,
- skaidulinių medžiagų ne mažiau kaip 6 g/100 gramų.
Kokie miltai geriausiai tinka kepti duoną?
Skanią duoną galima pagaminti ne tik iš kvietinių aukščiausios rūšies miltų. Patartina, kad duoną perkant ar kepant namuose, reiktų dažniau rinktis viso grūdo ruginius, rečiau viso grūdo kvietinius miltus. Tačiau galima duoną iškepti su spelta kvietiniais miltais, nors šie miltai gali būti taip pat rafinuoti, kuriuose iš dalies pašalinta sėlenos ir gemalas, tačiau būna ir viso grūdo. Teigiama, kad spelta kvietiniai miltai palankesni sveikatai, nes juose mažiau kviečių baltymo glitimo ir jo struktūra skiriasi nuo įprastinių kviečių glitimo. Jų auginimo metu nereikalaujama daug sintetinių cheminių medžiagų, kadangi jie atsparesni ligoms ir klimato sąlygoms, nes spelta kviečių grūdelius apsaugo žvyneliai. Grikių ir avižų miltai ne tik turtingi skaidulinėmis medžiagomis, bet gausu vitaminų, gerai virškinami, tinka įvairiuose kepiniuose. Jei turite tik grikių, avižų ar sorų kruopas namuose, tuomet pasinaudokite kavamale ir po 5 min. turėsite miltus. Taip pat paįvairinkite mitybą nešlifuotų ryžių ir kukurūzų miltais, privalumas jų tas, kad nėra glitimo.
Tradicinių ir netradicinių duonos receptų idėjos
Duonelė (su sėklomis)
Reikės:
- 2 puodelių vandens
- 2 puodelių saulėgrąžų sėklų
- 1/2 puodelio nešlifuotų ryžių
- 1 puodelio lazdynų riešutų (neturint tinka kokosų drožlės)
- 2 valg. šaukštų čijos sėklų
- Žiupsnelio Himalajų druskos
- 3 valg. šaukštų balkšvųjų gysločių sėklų luobelių (galima nupirkti vaistinėje, šis produktas labai svarbus, nes suriša visus ingredientus).
Eiga:
- Susmulkiname ryžius iki miltų, susmulkiname sėklas.
- Visus produktus beriame į dubenį.
- Lėtai pilame vandenį ir maišome. Tešla turi išeiti drėgna.
- Uždengiame rankšluosčiu ir paliekame „pailsėti“ mažiausiai 1 val., galima net iki 24 val.
Paruošiame formą kepimui, išklojame su kepimo popieriumi. Orkaitę įkaitiname iki 180 laipsnių. Dedami tešlą į formą ir šaukštu suspaudžiame (tešla turi būti lipni). Kepame 45 - 60 min. Kai duonelė gražiai paruduos, galime jau išimti iš orkaitės. Valgoma tik atvėsusi.
Desertinė bananų duona
Reikės:
- ⅓ puodelio ištirpinto kokoso aliejaus
- ½ puodelio medaus arba klevų sirupo
- 2 kiaušinių
- 1 puodelio trintų gerai prinokusių bananų (apie 2½ vidutinių arba 2 dideli bananai)
- ¼ puodelio vandens
- 1 arbatinio šaukštelis sodos
- 1 arbatinio šaukštelio vanilės ekstrakto
- Žiupsnelio druskos
- ½ šaukštelio malto cinamono
- 1¾ puodelio viso grūdo spelta kvietinių miltų
- Jūsų pasirinkimui: ½ puodelio kapotų graikinių riešutų arba pekano riešutų, razinų ir kitų smulkintų džiovintų vaisių.
Eiga:
- Dideliame dubenyje šluotele suplakite aliejų ir medų.
- Sudėkite kiaušinius ir gerai išmaišykite, tada įmaišykite sutrintus bananus ir vandenį (jei jūsų kokosų aliejus sukietėja nuo sąlyčio su šaltais ingredientais, tiesiog tegul dubuo pabūna šiltoje vietoje kelias minutes).
- Sudėkite sodą, vanilę, druską ir cinamoną, išmaišykite.
- Galiausiai, dideliu šaukštu įmaišykite miltus, kol pasidarys vientisa tešla be gumulėlių. Jei norite pridėkite papildomus ingredientus (riešutus, džiovintus vaisius, supjaustytus bananus ir pan.)
Supilkite tešlą į kepimo indą ir pabarstyti šiek tiek su cinamonu (jeigu norite, tešloje peiliu galite išpaišyti zigzago formas). Įkaitinkite orkaitę iki 165 laipsnių ir ištepkite indą, kuriame kepsite duoną. Kepkite 55 iki 60 minučių (arba, kol medinis pagaliukas įsmeigtas į centrą ištrauktas taps švarus). Įprastai duona be papildomų ingredientų kepa apie 55 min, o su jais apie 60-65 min. Iškepusią duoną palikite formoje vėsti 10 min., vėliau perkelkite ant grotelių. Ragaukite tik visiškai atvėsusią duoną.
tags: #sv #rastas #apie #duonos #padauginima